Audio-Psycho-Fenologija (APP) – pedagoginis metodas, skirtas mūsų klausymo gebėjimų lavinimui. APP požiūriu klausymas - iš fiziologinio girdėjimo aktyviai išgaunama vertė. Todėl klausymas suprantamas kaip gebėjimas, kurį galima tobulinti ar optimizuoti būnant bet kokio amžiaus. “Gerai klausyti” reiškia gebėti susitelkti ties tuo ką girdime, iš pasyvaus “klausymo” garso išgirdimo pakopos žengiant į aktyvią pakopą - dėmesio sutelkimą ir galiausiai į informacijos iššifravimą.
Audio-Psycho-Fenologijos metodas nukreiptas į esminių savaiminio mokymosi sąlygų stiprinimą: dėmesingumo gerinimą, koncentraciją, atminties ir grupės bendravimo skatinimą.
Dėl šių priežasčių metodo taikymas senjorų grupėse, o dar veiksmingiau jo taikymas skirtingo amžiaus asmenų grupėse yra toks aktualus.
Bandymų metu aktyvuojant smegenis klausymo užduočiai buvo taikoma LIT iPad programinė įranga, kuri nuolat ir nenuspėjamai keičia garsą išsilyginančia kreive. APP vadina šį efektą “Gating efektas”. Gating efektas remiasi neigiamų neatitikmenų principu, Mismatch Negativity (MMN), ir atlieka garso jauko funkciją mūsų smegenų žievės klausymo centrams, kurie švelniai skatinami reaguoti į garsus, kuriuos išgirsta, aktyvina visa klausymo procesą.
Kai smegenyse ima veikti dėmesio funkcija, APP pereina prie psichoakustinių principų, kad paskatintų specifinį gebėjimą arba palengvintų specifinius momentus. Todėl smegenys mankštinamos dviem kryptim: pirma gating efektas patraukia dėmesį, tada specialūs filtrai, sukurti pagal psichoakustinius principus, veikia smegenų nusiteikimą ir gerina atmintį, koncentraciją, bendravimo galimybes, stimuliuoja vaizduotę, mažina stresą ar nerimą, tobulina kūno pojūčius ir koordinaciją. Kad pasiekti šį rezultatą, LIT programinė įranga siūlo 3 garso takelių rūšis: “Motor”, “Recharge” ir “Focus”.
Plaukų ląstelės vidinės ausies dangoje stimuliuojamos APP metodo perkelia juslinę informaciją, siunčiamą iš programinių filtrų daviklių į elektros srovę, kuri “pakrauna” smegenis. Tuo pat metu pratybos stimuliuoja ir vestibuliarinį aparatą, kuris atsako už lygsvarą ir kūno koordinavimą. Mąstymas, koncentracija, įsiminimas, kūrimas, komunikavimas ir judėjimas: visos šios veiklos suvartoja daug energijos, kurios vyresniame amžiuje jau gali ir nebūti.
Senėjimas sukelia sensorinių funkcijų menkėjimą ir vyresnio amžiaus asmenys patiria gyvybingumo ir energingumo nuostolius, ypač jei jie gyvena senelių namuose. Toks suvokimo praradimas yra daugelio problemų priežastis ir pasekmė: menkesnis fizinis judumas, silpnesnis komunikavimas, mažiau intelektualių poreikių ir mažiau motyvacijos. Tarsi užburtame rate, patiriant mažesnį stimulą iš pojūčių, menkėja mūsų noras tirti aplinkinį pasaulį, o tai savo ruožtu siaurina galimybes patirti naujų stimulų, kad kompensuotume prarastuosius. Taigi APP metodas išsikelia tikslą vyresnio amžiaus žmonėms – išsiveržti iš šio rato ir vėl atsigręžti į pasaulį.
Galiausiai, ir tai aktualu daugeliui vyresnio amžiaus asmenų, klausos sutrikimai gydomi klausymo sesijos metu. Nors ir negalima atstatyti klausos praradimo, bet viduriniosios ausies raumens mankšta APP metodo taikymo metu padeda asmenims geriau pasitelkti tuos klausos funkcijų likučius, kuriuos dar turi. Pasiekti rezultatai – skirtingi kiekvienam asmeniui, dažniausiai patiriama geresnė savijauta triukšmingose aplinkose, kūno lygsvaros ir koordinacijos stabilizacija (dėl vestibuliarinio aparato stimuliavimo).
Šios sesijos tiesiogiai paveikia emocinius išgyvenimų takus ir ataidi bendravimo lygmenyje. Jos sudaro sąlygas suvaldyti nerimą ir atsipalaiduoti, aktyvinamas noras bendrauti. Padidėja pasitikėjimas savimi ir kūrybiškumas.
Galime daryti išvadą, kad APP metodas gelbsti vyresnio amžiaus asmenis nuo izoliavimo ir drąsina juos imtis veiklos, aktyviai veikti, nes “smegenims nereikia atostogauti ir jos neina į pensiją!”
Biografinis darbas siekia suformuoti palankią savimonę ir praplėsti dabarties ir ateities perspektyvų pasirinkimo horizontus. Jis praturtina elgesio ir apsisprendimo procesus ir įgalina vizijos numatymus. Jis paakina žmones pasakoti savo gyvenimo istorijas, pasitelkiant atminties išteklius ir atskleisti biografinį potencialą, kuris gali būti taikomas formuojant dabartį ir ateitį.
Atsiminimų paskatinimui galima taikyti įvairius išradingus metodus. Biografinis darbas – suaugusiųjų mokymo/si metodas, formuojamas asmeniniais ištekliais ir asmeniniu potencialu. Jis gali pasitarnauti ir išklibindamas trukdančius mąstymo, emocinio reagavimo ir veiklos stereotipus. Biografiniu darbu žmonės analizuoja kaip jie elgiasi sudėtingose gyvenimo situacijose: Kaip aš elgiausi panašioje situacijoje anksčiau? Kaip elgėsi kiti žmonės arba mano šeimos nariai, kurie irgi gyvena mano prisiminimuose? Jis leidžia asmenims - ypač asmenims, atsidūrusiems atskirtyje be asmeninio apsisprendimo erdvės, laiko ir priemonių – įgauti savimonės, drąsos ir ryžto įgyvendinti savo potencialą.
TBD skatina savigarbos augimą ir asmeninių kompetencijų suvokimą. Biografinis darbas, o ypač grupės darbas, suteikia žmonėms optimizmo ir energijos. Pozityvi asmeninė savijauta motyvuoja toliau apsispręsti mokytis ir kurti ateities vizijas. Jis sutelkia gerą pagrindą švietimui ir karjerai siekti. TBD pabrėžia esmines kompetencijas, kurios gali užtikrinti sėkmingą darną tarp mokymosi ir darbo. Žmonės patys ima suprasti kokį prasmingą indėlį visuomenės gyvenime jie įneša. Biografinis metodo procesas rutuliojasi gana lėtai. Reikia ir laiko, ir erdvės netikėtiems mokymosi reiškiniams ir transformacijoms įvykti. Transkultūrinis biografinis darbas nukreiptas į supratimo procesą. Tikslai suformuoti, bet ima rastis netikėti rezultatai, jie vertingi ar net labai reikšmingi. Biografinis darbas jau buvo taikytas ir aprašytas daugelyje profesinių sričių - slaugoje, senyvo amžiaus asmenų slaugoje, socialiniame darbe, paramoje įvaikintiems vaikams, suaugusiųjų švietime, terapijoje, konsultavime ir instruktavime. Biografinis darbas leidžia žmonėms suprasti, kad kalbėtis su kitais biografiniu stiliumi, klausytis biografijų, lyginti ir pasimokyti iš kitų, paakinti vienas kitą labai pamokoma ir tai lavina. Biografinis pasakojimas atskleidžia kaip žmonės susiformuoja, kodėl jie turi tam tikrus požiūrius, kaip jie atskleidžia savo požiūrius ir idėjas, kodėl aplinkybių veikiami jie reaguoja tam tikru būdu. Auga savitarpio supratimas. Tokia konkreti praktika išplečia asmens horizontą, apskritai praturtėja jų vaizduotės ištekliai, suvokiant nepažįstamus (taip pat ir pažįstamus) asmenis.
Kultūra – daugiasluoksnė sąvoka, apie kurią, pavyzdžiui, daug diskutuojama kultūrinėje antropologijoje ar kultūros studijose. Mūsų atveju apibrėžiame kultūrą paprastai kaip būdą, kuriuo žmonės kuria, organizuoja, reiškia, taip pat mąsto, verbalizuoja ir reflektuoja savo žemišką gyvenimą; kaip jie suformuoja bendrą supratimą, kuriuo gali pasidalinti.
„Transkultūriškumas“ – anot filosofo Wolfgang Welsh teorijos (http://www2.uni-jena.de/welsch/) – kyla iš idėjos, kad kultūros nuolat kinta, maišosi ir įtakoja viena kitą. Jos nėra atskiros duotybės, jos – tinklinės. Bet kuri žmonių bendruomenė ar tinklas, kurį vadiname „kultūra“ išgyveno ilgą istorinį ir tebevykstantį transformacijų procesą. Kultūra nėra daiktas, bet kažkas, ko žmonės mokosi, atlieka, transformuoja, išgyvena ir dalinasi. Šiuo požiūriu labai tinkamas angliškas posakis „doing culture“ („vykdyti kultūrą“). Žmonės save sukuria kultūriškai. Socializacija aplinkoje ar laiko tarpsnyje reiškia suprasti ką žmonės aplink tave galvoja, jaučia, daro; pasirinkti mąstymo, veiksmų, jausmų modelį; būti stumiamam galvoti, jausti, veikti. Tai ir yra „kultūros vykdymas“ taip pat kaip mes „vykdome lytį“ – esame verčiami spręsti apie save.
Kai skirtingų („kultūrų“) patirčių žmonės susitinka, jie veikia vienas kitą ir kažkas kinta. Jei atmetame vieni kitus dėl „kultūrinių požymių“ ar priskiriame vieni kitus kaip „kultūrų“ atstovus – tai reiškia, kad konstruojame tas kultūras mintyse, emocijose ir net materialiai.
Transkultūriškumas biografiniame darbe
Suteikiant biografiniam darbui transkultūrinę kryptį, svarstome šiuos aspektus:
Transkultūrinė biografinė savianalizė sukelia kokybinius pasikeitimus, kurie gali pakeisti nuostatas. Tokiam pokyčiui įvykti svarbu skatinti supratimą, kad žmonės, nežiūrint kultūrinių, lyčių ir amžiaus skirtumų, sieja vienodi esminiai poreikiai ir emociniai mechanizmai ir reakcijos. Transkultūrinės nuostatos ir praktika neišgyvendina skirtumų, bet praplečia abipusio supratimo galimybes. Jei mūsų požiūris į kitus remsis tuo, kad mes iš esmės „vienodi“, susiformuos kitoks savojo ir kitų elgesio suvokimas ir reflektavimas, kitoks sprendimų priėmimo mechanizmas ir manieros, negu laikantis minties, kad negalima „pažinti kitų žmonių“. TBD aktyvuoja bendravimą, abipusį supratimą ir mokymosi procesus; stimuliuoja pilną atsivėrimą bendravimo eigoje tarp skirtingos patirties dalyvių. TBD mums padeda laikantis abipusės pagarbos ir supratimo išreikšti save, atrasti ir pasidalinti savo atsiminimais, pradėti dialogą su kitais ir įsisąmoninti savo priklausomybes bei skirtingumus. TBD skatina gerbti visų unikalius potyrius, žvelgti į viską iš kitos patirties ir išmanymo perspektyvos. Biografinis darbas leidžia žmonėms apeiti nesusipratimus ir išvengti stereotipinių sprendimų. Transkultūrinio biografinio darbo priemonėmis inicijuojami empatiški patirties ir motyvavimo supratimo procesai. Tokioje aplinkoje galima išbandyti ir mokytis transkultūrinio bendravimo kaip komunikavimo stiliaus, kai iš anksto numatomos tokios kategorijos, kaip žmonių bendrumas, santykis, panašumas ir skirtingumas, o ne atskirtinumas ir nenugalimi skirtumai. Transkultūrinė biografinė savivoka stiprina savivertę, taip pat ji stiprina ir žmonių savitarpio sąsajų supratimą, daugiašalio poveikio įsisąmoninimą. Taip imame suprasti, kad savitarpio sąsajas formuojame tuo stipriau, kuo aiškiau jas suprantame. Gyventi – reiškia atsidurti naujose situacijose, tarp naujų žmonių, naujuose kultūros tinkluose ar naujuose amžiaus perioduose. O mokymasis – tai savęs transformavimas.
Pirmą kartą žodinę istoriją apibrėžia, ir mes vis dar vartojame šį apibrėžimą, amerikietis Winslow C. Watson 1863 m. spalio 20 d. in Montpelje: terminas (tiksliau “žodinių šaltinių vartojimas”) akcentuoja tradicinių šaltinių, tokių, kurie dažniausiai pasitarnauja istorikams jų tyrimuose, papildymą pagrindinių asmenų ar tiriamų praeities įvykių dalyvių žodiniais įrašais.
Šis specifinis bruožas skiria žodinę istoriją nuo žodinės tradicijos. Žodinė tradicija – tai kultūrinio paveldo sakytinių perteikimų, replikų ar atgaminimo sistema tarp grupės žmonių nesinaudojant rašto dokumentais; žodiniai ištekliai – individualios neoficialios istorijos: kitaip tariant, aktyvūs “įžvalgų procesai”, ieškantys dalyvių prisiminimų apie praeities įvykius.
Pagrindinis žodinės istorijos rinkimo įrankis – interviu, dialogas tarp dviejų ar daugiau asmenų, jam būdinga kad interviu imantis klausia duodančiojo interviu klausimus, siekdamas surinkti tikslinės informacijos. Akivaizdu, kad toks pokalbis reiškia, jog tarp imančiojo ir duodančiojo interviu yra kontaktas, ryšys, kuris lemia interviu sėkmę.
Interviu metu galima surinkti svarbiausią informaciją, jei interviu konstruojamas pagal tinkamas instrukcijas. Naudojamos technikos itin sudėtingos, kad jas būtų galima perteikti supaprastintais teiginiais ir priklauso nuo tyrėjo dėmesingumo, empatijos ir patirties.
Apskritai, verta prisiminti, jog interviu - tai ryšys tarp žmonių, o ne tarp žmogaus ir daiktų ar dokumentų.
Tokį ryšį galima puoselėti – prieš darant įrašą pabendrauti su žmogumi, kuris duos interviu, tam tikra prasme susipažinti su juo, planuojant klausimus, kuriuos teks klausti ir numatyti potencialius “derybinius” momentus. Šie išankstiniai spėjimai parodo ne tik asmeninius skirtingumus, kuriuos lengvai pastebime ar nemalonius momentus, kurie stumia interviu duodantį asmenį į nejaukią situaciją. Tiesą sakant, siekdami surinkti žodinę informaciją beveik nieko nepeštume iš tiesių klausimų. Pavyzdžiui: neabejojama, kad pasakojimai ir patarlės – literatūrinio paveldo dalis, ir jei paprašysime savo tiriamųjų papasakoti vieną kitą pasaką jie lengvai papasakos (aišku, jei jie jas žino), tačiau, jei jų paprašysime paminėti keletą patarlių, jie greičiausiai neatsilieps į prašymą, net jei žino kelias patarles. Patarles visi vartoja pasitaikius progai, kaip kasdienio šnekėjimo elementą ir, dėl šios vartosenos, labai sudėtinga šiuos elementus “atskirti” nuo kasdienio konteksto ir juos pateikti kaip atskirus dėmesio vertus objektus.
Interviu, kaip užkoduota pačiame žodyje – įžvelgia (angl. Interview-view). Paprastai tai atliekama per klausimus. Ši aplinkybė – ir žavintis, ir nuviliantis tyrimo aspektas: suvokimas, kad viską galima sužinoti tik pateikus tinkamą klausimą, ir kad klausimas ir yra praktikos ir teorijos problema. Klausimą veikia ir bendraujančiųjų santykių pobūdis ir, aišku, jog kiekvienas klausimas įtakoja, tam tikra prasme, ir atsakymą.
Interviu savyje įkūnija svarbiausią dviejų pasaulių susirėmimo akimirką, kiekvienas iš jų sustingęs stebi kitą ir tuo pat metu yra stebimas; vertė, kuri išaugs iš mūsų darbo, atsiranda dėl dialektinio dviejų asmenybių bendravimo, stebinčiojo ir stebimojo, ir iš intelektualaus turinio atsirandančio iš šio bendravimo; kai kuriuose duomenų rinkimo metoduose – pavyzdžiui, statistiniuose, kokybiniuose – stebėtojas “išnyksta”, virsta padidinamuoju stiklu, abejingu fiksuotoju, tačiau asmeninėse interviu svarbiausia pirma ištarti klausimą; klausimo pateiktyje klausiantysis be abejonės išreiškia save, tai jau gilus asmeninis angažavimasis. Klausiantysis turi atpalaiduoti save nuo instinktyvių, ribojančių (net nežymių) nuostatų. Tyrėjui žengiant savo tyrimo keliu pirmyn, net jei savo tikslus ji/jis apibrėžia labai “objektyviai”, dar neįžengęs į stebėtojo erdvę, savo išankstinių nuostatų sunaikinti nepavyksta: net menkiausia emocinės simpatija neleidžia įsigilinti į mokslinį tyrimą.
Todėl bendravimas turi remtis abipusiu pasiryžimu įsiklausyti į vienas kitą: interviu klausimus užduodantis turi atsiverti prisiminimams, kuriuos jam nori išsakyti klausiamasis, gerbti jį ar ją, o atsakantysis, savo ruožtu, turi būti nusiteikęs pasakoti, lyg tiesdamas tarp judviejų tiltą – tiltą kuriuo žengia žinojimas. Todėl tam tikrais atvejais, kai lengvai bendraujama, galima surinkti intymius ir asmeninius prisiminimus, dažnai slepiamus ir nematomus daugeliui stebėtojų. Tokios yra moterų pasakojamos istorijos, dažnai “nematomos” oficialioje istorijoje, bet atveriančios įdomias gilumas, nes apibūdina visą kosmosą, pasaulį, kuris tuo metu egzistavo ir kažkaip prisidėjo prie “oficialaus” pasaulio.
Pati svarbiausia medžiaga gali būti aptinkama žodinio pasakojimo detalių gausoje ir įvairovėje. Tai jau vaizdo spalvos: skirtingų tipų asmenybės, charakterizavimas, epizodai, kurie atskleidžia mūsų sąmonei kokia konfliktų gausa ir kokios asmeninių tragedijų emocijos glūdi žmonijos išgyventoje istorijoje.
Interviu leidžia praplėsti subjektyviuosius, atsiminimuose užfiksuotus ir dokumentuotus istorinius šaltinius istoriografinės tradicijos atžvilgiu. Šia prasme galima pabrėžti šio šaltinio “demokratiškumą”, augančią šio šaltinio vertę, anksčiau nesieta su istoriografija. Istoriografinė tradicija paprastai minėdavo “praktikus” ir jų tradiciškai nusistovėjusius požiūrius į tyrimus bei metodus.
Šis aspektas itin aktualus tiriant tam tikras istoriografines kryptis ir temas. Faktiškai, žodinius šaltinius galima tirti įvairiais aspektais, pavyzdžiui: tiriant individų, šeimų, darbo, politinių judėjimų, vietos bendruomenių istorijas, atskirus įvykius/epizodus (karus, ekonomines krizes,ekologines nelaimes). Todėl šie šaltiniai nesiejami su atskira tema, o egzistuoja kaip faktiniai istoriniai šaltiniai.
storija rašoma ir iš dokumentų, ir iš paliūdijimų. Žodiniai šaltiniai – svarbus ir sudėtingas istorinių tyrimų instrumentas, jis geba praturtinti oficialiąją istoriją naujais turiniais ir prasmėmis, taip atkurdamas platesnę ir detalesnę praeities įvykių perspektyvą. Interviu, užrašytas tekstas, juostelė, kietas diskas ar bet kuri kita techninė informacijos kaupimo ir išsaugojimo priemonė ir yra istorinis dokumentas, paliūdijimas, kuris, jei tik jis prieinamas, gali pasitarnauti istorikų labui.
Šio tipo dokumentams ar liūdijimams būdinga tos pačios tekstualumo ar filologinės problemos, kaip ir bet kuriam kitam dokumentų ar istorinio liūdijimo tipui. Pagrindinis istorinio darbo principas, kaip ir bet kurio kito mokslinio darbo principas – visų dokumentų, liūdijimų ir pan. surinkimas ir jų autentiškumo ir patikimumo patikra.
Memoro vaizdo įrašo interviu
Banca della Memoria Onlus kultūros asociacija įsteigta 2009 m. birželio mėn., ji sukūrė ir ištobulino tarptautinį Memoro – Prisiminimų banko projektą, žiniatinklio portalą, skirtą žmonių gimusių prieš 1950- uosius prisiminimų, potyrių ir gyvenimo istorijų kaupimui, klasifikavimui ir sklaidai. Prisiminimų kolekcija materializuota vaizdo ir audio interviu įrašais. Interviu metu žmogus gali rinktis pasakoti vieną ar kelis įvykius, kurie jam/jai atrodo pakankamai įdomūs, kad juos saugotų ir pasakotų jaunesnėms kartoms. Vaizdo ir garso įrašai – vaizdo įrašai kaip pasirinktas įrankis – tiesiogiai perteikia ir saugo originalią informaciją. Balsai, veidai ir išraiškos – svarbiausi elementai, atspindintys asmenį ir jo ar jos pasakojimą. Garso įrašai išsaugoja praeitį, žmonių, kurių jau su mumis nėra pasakojimus: balso įrašus, reikšmingus ir brangius prisiminimus. Be to garso įrašai palengvina atsiminimų rinkimą tiems, kurie neturi vaizdo kameros, pavyzdžiui įrašant telefonu.
Žiniatinklis, priemonė, kuria dalinamasi prisiminimais, suteikia daug lankstumo ir prieinamumo. Be to žiniatinklis leidžia visiems kas turi kompiuterį prisidėti prie mūsų archyvo auginimo ir prie turinio teminio katalogavimo, siekiant palengvinti prieinamumą ir paiešką. Dar žiniatinklis – tai jaunų žmonių, pagrindinės prisiminimų paveldėtojų ir praeities patirčių saugotojų kartos, medija.
Memoro – Prisiminimų bankas siekia išsaugoti pasakojimus, kuriuos tradiciškai seneliai pasakodavo savo giminaičiams. Dar daugiau – Memoro – Prisiminimų bankas vienija bendruomenę, kuri drauge kaupia turinį, skelbia apie atnaujinimus naujienlaikraščiuose ir socialiniuose tinkluose, komentuoja ir balsuoja dėl vaizdo įrašų, organizuoja mokymo veiklas ir projektus, drauge su partneriais iš asociacijų ir valstybinių, regioninių ir vietinių valstybinių įstaigų.
Svarbu pabrėžti, kad tarp projekto tikslų paminėtas ir ketinimas plačiai puoselėti norą rinkti prisiminimus, taip suteikdami klausinėjamiems asmenims neįkainuojamą progą tapti istorijos centru ir pagrindiniu jos veikėju. Dėl šio tikslo Memoro projektas įkūrė “prisiminimų rinkėjo” statusą (t.y. kiekvienas, kuris įkelia vaizdo įrašą į portalą) ir “liūdytojo” statusą (kiekvienas, kuris dalinasi prisiminimais interviu metu). Kiekvienas įkėlęs vaizdo įrašą į portalą tampa prisiminimų rinkėju ir jam atidaromas asmeninis puslapis, kuriame kaupiami jo surinkti prisiminimai. Tokius žiniatinklio profilius lengva praturtinti, įrašius specialias temines jungtis, įtraukiant naujienas ir keistenybes.
Liūdytojams irgi skiriamas jų puslapis su vaizdo įrašais, nuotraukomis, asmeninėmis detalėmis ir trumpa biografija: ši dalis buvo sukurta, kad liūdytojai, kurie projekte atsako į klausimus, turėtų savo iniciatyva tvarkomą erdvę Memoro portale.
Atmintis tampa visuotina vertybe. Dėl šios priežasties nuo pat projekto pradžios jis buvo matuojamas tarptautine dimensija. Kai individas, žmonių grupė ar asociacija pareiškia pageidavimą imtis Memoro projekto kitoje šalyje, Memoro Prisiminimų bankas pradeda bedradarbiavimo procesą, kuris suteikia galimybę atidaryti naują Memoro šaką. Jau kuris laikas bendradarbiaujant atidaromos naujos Memoro šakos, Memoro portalas plečiasi. Šiandien Memoro žiniatinklio portale jau keletas nacionalinių atšakų, lengvai pasiekiamų iš pagrindinio tarptautinio puslapio.